Darbo laikas: I - IV 8:00 - 19:00, V 8:00 - 18:00 | Tel: +370 37 407780; Mob. tel.: +370 614 08565

Herpės virusas

Pagrindinis / Straipsniai / Herpės virusas
Herpės virusas

Herpes virusų šeimai, kuriai šiuo metu priskiriama daugiau kaip 100 rūšių priklauso ne tik žmogaus virusai, tačiau ir visų stuburinių šeimos atstovų (arklių, šunų, kiaulių, kačių, beždžionių, pelių ir t. t.). Savaime aišku, kad ir jų savybės yra skirtingos.

Pas žmogų aptinkamos 8 skirtingos Herpes virusų rūšys:

  • Labiausiai paplitusi iš jų yra paprastojo Herpes (Herpes simplex) viruso forma vadinamas 1- tipo Herpes virusu (HSV1), ir remiantis daugeliu požymių, labai jam artimas 2-tipo Herpes virusas (HSV2). Pagal infekavimą 1-tipo viruso dažniausiai pažeidžiamos būna veido odos ir viršutinių galūnių vietos. 2- tipo Herpes viruso pažeidimo vietos gali būti lytinių organų sritis ir kai kurios naujagymių ligos.
  • 3 tipo žmogaus Herpes virusas „Herpes zoster“, „Vaicella zoster“ (VZV), provokuoja du skirtingus susirgimus – vėjaraupius ir juosiančios pūslelinės susirgimus.
  • 4 tipo žmogaus Herpes virusas arba Epštein Baro virusas (EBV) gali būti infekcinės mononukleozės arba liežuvio leukoplakijos priežastimi.
  • 5 tipo Herpes virusas gali būti citomegalo virusinės infekcijos priežastimi(CMV)
  • Naujausiais duomenimis 6 tipo žmogaus Herpes virusas gali iššaukti staigią ekzantemą pas vaikus ankstyvoje vaikystėje ir lėtinio nuovargio sindromą pas suaugusius. Taip pat dalyvauja vystantis kai kuriems kitiems susirgimams.
  • Apie 1990 metus buvo atrasti 7 bei 8 tipo Herpes virusai, kurie šiuo metu yra tyrinėjami. 7tipo virusas asocijuojasi su limfoproliferaciniais susirgimais ir lėtinio nuovargio sindromu. 8 tipo – su Kapoši sarkoma. Tačiau šie virusai ne taip paplitę kaip 1 ir 2 tipo virusai.

Vienareikšmiškai nustatyti Herpes viruso tipą remiantis tik pažeista vieta neįmanoma. Remiantis skirtingais šaltiniais, 10 – 30% tiriamų pacientų aptinkamos skirtingos pirmo ir antro tipo paprastojo Herpes viruso pažeistos vietos. To priežastis dalinai yra oraliniai – lytiniai kontaktai, kurių metu Herpes pirmo tipo nuo lūpų vieno iš partnerių gali būti pernešti ant lytinių organų kitam partneriui ir atvirkščiai antro tipo Herpes nuo lytinių organų vieno partnerio gali parsinešti ant gleivinės kitam. Diagnozuojama atliekant tepinėlį, imunofluorescentiniu metodu aptinkant antikūnius

Paprastasis herpes virusas (HSV) – šiuo metu labiausiai paplitęs lytinių organų infekcijų sukėlėjas. Kai kuriais duomenimis apie 90% žemės gyventojų yra pažeisti Herpes virusu. Tačiau dauguma jų yra nešiotojai ir per visą gyvenimą liga praeina be simptomų, kadangi vienu metu su pažeidimu žmogaus organizmas pradeda gaminti antikūnius kurie neleidžia virusui aktyviai daugintis. Specifinius antikūnius prieš paprastąjį Herpes virusą praktiškai turi visi suaugę žemės gyventojai. Mokslininkų paskaičiavimais (HSV2) tipo herpes virusu infekuota apie 11% 15 metų gyventojų, o sulaukus 50–ies jau 73% gyventojų aptinkami antikūniai antro tipo herpes virusui.

Į organizmą virusas patenka per odą arba gleivines ir lieka visam gyvenimui. Paprastojo Herpes virusas organizmo ląstelėse tūno slaptoje formoje, tačiau pasireiškus provokuojantiems faktoriams kurių pasekoje smunka imunitetas. Paprastasis herpes virusas pasireiškia būdingais jam simptomais.

Nusilpus imuninei sistemai herpes virusas pradeda aktyviai daugintis saviprodukcijai panaudodamas visus ląstelės resursus ir komponentus.

Herpes simptomai gali būti įvairūs, tačiau labiausiai būdingi bėrimai – pūslelės, o taip pat odos ir gleivinės pažeidimai būdingi lokaliu deginimu ir niežuliu.

 

Kas tai yra paprastasis herpes virusas?

 

Paprastasis herpes virusas (herpes simplex) – tai sferinės formos virusas susidedantis iš lipoproteidų (20% viruso apimties), baltymų (70%), angliavandenių (1,6%), DNR (6,5%). Išorinis viruso apvalkalas saugo virusą nuo fizinių ir cheminių faktorių poveikio, taip pat dalyvauja viruso prisijungimo prie žmogaus epitelinės ląstelės. Be to yra apsauginė plėvelė kuri saugo viruso DNR. Paprastojo herpes viruso DNR susideda iš 80 genų padalintų į 3 grupes:

  • A grupės genai dalyvauja nustatant viruso persistenciją ir herpes infekcijos reaktivacija (recidyva) ląstelėje
  • B grupės genai – matrica naujų virusų DNR statybai, taip pat A grupės genų ir šeimininko ląstelės branduolio funkcijos išjungėjai.
  • C grupės genai – atsakingi už glikoproteidų statybą, kurių pagalba jauni virusai komunikuos tarpusavyje ir tvirtintis prie naujų šeimininko ląstelių.

Užsikrėtimo metu nuo infekuoto žmogaus virusai dideliais kiekiais patenka ant sveiko žmogaus gleivinės arba odos. Dauguma virusų atsitrenkia į epitelines ląsteles ir spyglių (glikoproteidų) pagalba prilimpa prie jų. Aišku, kad ne visos ląstelės prilimpa. Prilipusių ląstelių santykis 1:1000. Šis etapas vadinamas „ grįžtamosios adgezijos etapu“, kadangi šiame etape dar galimas viruso nukritimas nuo epitelinės ląstelės. Kai kuriais duomenimis, žmogaus išsilaisvinimas nuo Herpes simplex šiame etape galimas tik pirmomis užsikrėtimo valandomis. . Inkubacinis periodas trunka iki 2 savaičių. Prodrominis periodas 3-5 dienos.

Palaipsniui išorinis viruso apvalkalas susilieja su ląstelės membrana keisdama jos paviršinę struktūrą. Virusas išsilaisvina iš apsauginių membranų ir prasiskverbia į pažeistos ląstelės branduolį. Ląstelės branduolio viduje atsiranda viruso DNR kuri jau po poros valandų ląstelės branduolyje blokuoja savos ląstelės DNR ir priverčia ląstelę produkuoti herpes viruso DNR, be to dar suardydama ląstelės branduolio struktūrą.

Po 9 valandų nuo viruso DNR sintezės, virusai pasitraukia iš branduolio į ląstelės citoplazmą. Čia panaudodami branduolio ir ląstelės membranas suformuoja išorinį apvalkalą – superkapsidę. Per 24 valandas virusai porcijiniu metodu palieka ląstelę. Iš epitelinės ląstelės, virusų patekimo vietoje jie patenka į kraują. Prilipdami prie eritrocitų jie išnešiojami po visą organizmą. Tuo metu ištuštėjusi pažeista ląstelė, paleidusi į organizmą kelis milijonus virusų, žūva nuo pažeidimų.

Be to paprastajam herpes virusui būdinga apsigyventi nervinėse ląstelėse (neurotropizmas) Per jautrius nervus HSV patenka į nervinius ganglijus (stambių nervinių ląstelių sankaupa, kurių ataugomis yra nervai) kur ir gyvena daugelį metų visiškai nepasireikšdami.Kai virusas aktyvuojasi, jis iš nervinio mazgo juntamaisiais nervais plinta į atitinkamai įnervuojamą odos paviršių kuriame ima daugintis ir iš naujo pažeidžia odą. Bėrimas dažniausiai lokalizuojasi vienoje pusėje, pagal įnervuojamą segmentą (dermatomą). Prasideda nuo lengvo tempimo, perštėjimo paraudimo. Po 12-24 valandų atsiranda grupuotos pūslelės. Per 2-4 dienas jos susilieja ir po poros savaičių išnyksta. Viruso reaktyvacija kartais būna imunosupresijos fone ir iššaukia juostinę pūslelinę. Juostinė pūslelinė pasireiškia 20% populiacijos, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonėms.

Juostinė pūslelinė prasideda nuo skausmų, hiperstezijos ar parastezijos pakenktame dermatome (T3 – L5 bet dažniausiai T5 – T6) bėrimai atsiranda dažniausiai po 10-20 dienų, todėl skausmas ne retai būna klaidingos diagnozės priežastimi ( MI, apendicito, cholecistito, opaligės) Būdingas sindromo požymis – deginimo jausmas ir hiperstezija pažeistoje vietoje. Dažniausiai bėrimai regresuoja 2 – 3 savaičių laikotarpyje. Po bėrimų regresijos 10 – 15% pacientų, daugiausiai pagyvenusių, išlieka poherpetinės neuralgijos.

Standartizuoti gydymo metodai gydant herpes, juostinę pūslelinę ir jų komplikacijas poherpetinės neuralgijos fone, kaip taisyklė nepašalina recidyvo tikimybės, nekalbant apie skausminio sindromo pašalinimą. Medikamentinis herpes gydymas nelabai padeda, kadangi nei vienas priešvirusinis preparatas nepatenka į ląstelę, o virusas būtent ir yra ląstelinis parazitas.

Prieš procedūrą
Antra diena po procedūros

 

Prieš procedūrą
Trys dienos po vienos procedūros

HSV pakankamai rezistentiškas šalčio poveikiui, tačiau visiškai neatsparus karščiui. Veikiant virusą 50°C jis žūna per 30 minučių. Veikiant 37,5°C žūva per 20 valandų. Kas liečia užšaldymą, tai HSV gali ne tik neribotą laiką būti saugomas -70°C, bet ir lengvai toleruoja palaipsninį atšildymą ir vėl užšaldymą.

Virusas atsparus ir ultragarso bangų poveikiui. Remiantis tyrimų duomenimis HSV ne organizme, esant normaliai aplinkos temperatūrai ir drėgnumui išlieka gyvybingas iki 24 valandų.

Ant metalinių paviršių ( monetos, durų rankenos, vandens čiaupai) virusas išgyvena iki 2-jų valandų. Ant drėgnos sterilios vatos ar merlės iki visiško jų išdžiūvimo tai yra iki 6 valandų.

Paprastasis herpes virusas jautrus rentgeno ir ultravioletiniams spinduliams, spiritui, organiniams tirpikliams, fenolui, formalinui, tulžiai, paprastiems dezinfektantams. Pasireiškia susilpnėjus imuninei sistemai, staigiai temperatūrų kaitai, moterims mėnesinių ciklo metu. Ne dažnas atvejis kai HSV odos pažeidimo vietoje išprovokuoja grybelinį susirgimą, burnos gleivinėje – stomatitą, liežuvio laukoplakiją.

Šiuo metu atliekami tyrimai dėl herpes gydymo fototerapijos pagalba. Veikiant tam tikro ilgio elektromagnetinėmis bangomis yra paveikiami porfirinai, kurie sukelia mikro uždegimus. Sukeldami mikro uždegimus jie pakeičia tripletinį deguonį į singuletinį kuris yra pražutingas virusams. Žinoma, kad singuletinis deguonis yra 100 kartų efektyvesnis rūgštintojas nei paprastas, nesužadintas deguonis. Jau gaunami teigiami efektai. Procedūros trukmė nuo kelių iki keliolikos minučių. Efektas juntamas jau po kelių valandų. Dažniausiai užtenka vienos procedūros.

Prieš procedūrą
3 dienos po vienos procedūros

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *